BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apnuoginti mano drugeliai

šiek tiek pozityvo krizės nukamuotai tautai

parašė: baranauskaite · 2010-01-07 · Nėra komentarų

Kol tuščių piniginių gaivališko balso vedami mūsų piliečiai kariasi, keikiasi, žudo ir vogia, aš sedėdama su suplyšusia puskojne klausiu: o kas iš to?

Šis tekstas nemoralizuoti ar patarti, šis tekstas apie mane ir labai asmeniškas, šis tekstas nenumaus kilpos nuo kaklo nei vienam tautiečiui ir neprimes skaitytojams į sąskaitą daukantų ir basanavičių.

Atsimenu, kai buvau ketverių, penkerių metai, tėvai labai rūpindavosi mano sveikata, baltais dantimis ir, apskritai, skiepijo manyje sveiką mitybą. Galbūt dėl to “kramtoškių” ir “coca-colų” savo vaikystėje neprisimenu. Tam būdavo skirti gimtadieniai, kurių laukdavau kaip išganymo, o ir tie, bjaurybės, vieną kartą metuose. Ir to pasekoje… To pasekoje turėjau nuostabiausią vaikystę, kokią begali turėti vaikas. Kartais gurgiančiu pilvu ir purvinais delnais trūnydavau močiutės kieme ant tvoros su dar penkiolika, tokių kaip aš. O būtumėt matę pardavėjos veidą, kai savo taupytais baltais centais pirkau savo Barbei dukrą. O būtumėt ir mano veidą matę dvi savaites iki ir dvi po šio puikaus sandorio. Dar turėjome bute čiuožyklą, kurią atidarydavom tėvam esant darbe, vietoj pačiūžų nuomavę vilnones kojnes, o vietoj ledo naudoję parketą smulkiai pabarstytą cukrumi… Atvirai pasakius, daug ko neprisimenu. Tik daug šypsodavausi. Net be “kramtūškės” daug šypsodavausi…

Kai atėjo tas metas, jog bernai pasidarė įdomesni už visas cukrines čiuožyklas ir barbes, ėmiau matyti pasaulį kitaip. Tiksliau, ėmiau daugiau stebėti. Sakė šalis patyrė šiokį tokį suklėstėjimą tuo metu, tad man visai patiko tuo džiaugtis, o mandresniem ipod’ai puikiai tiko riešutams skaldyti, o nauji automobiliai- grioviais važinėti, siųsti buvusias puikiais tarybines moteris n**** ir pirkti. Pirkti. Atsipirkti už prarastą laiką. Už laiką, kai pirkti nebūta už ką, nors, realiai, gal ir nenorėta.

Dabar, bernai vis dar įdomesni, iš tiesų, ir už visą šitą ekonomiką. Nors tiesiogiai jaučiuosi marazmo paliesta. Bankomato ekranas pergalingai rodo man nuliukus, norėdamas ir mano pražūties. O aš šyptėliu ir sakau- “sporinam“, kad nebijau!

Viskas dar prieš akis, pabadaukim, paverkim, pasibėdavokim, bet išlikim. Iki paskutiniųjų, davai?

p.s. Spėkit, kas visada, ankščiau ar vėliau, ateina po audros?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Kategorijos: Be temos
žymės: , , ,



0 komentarų ↓

  • Dar nėra komentarų. Būk pirmas!.

palikti komentarą