BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apnuoginti mano drugeliai

Petras Gražulis- mūsų ateities priešas

parašė: baranauskaite · 2013-05-22 · Nėra komentarų

Išgirdusi antradienio naujienas jog net 50 Seimo narių balsavo už Petro Gražulio iniciatyvą, kuri numato baudas nuo 1 iki 3 tūkst. už homoseksualų eitynių, paradų organizavimą ir kitokius veiksmus, kuriuos politikai vadina šeimos pagrindų viešu niekinimu, tiesiog nebegalėjau susiturėti. Drauge su draugais ir pažįstamais paliūdėjome dėl susidariusios situacijos, o aš savo ruožtu patikrinau seimo nario Petro Gražulio gimimo datą ir susiskaičiavau kiek šiam ponui dar beliko iki pensijinio amžiaus. Su viltimi pasvajojau, jog gal bent tuomet jis nustos viešai tyčiotis iš mūsų šalies piliečių…

Lietuva mano akimis- tikrai puiki šalis su itin šviesia ateitimi ir man labai smagu matyti, jog mes po truputėlį jau judame šio gražaus tikslo link. Tiesa, su kiekvienu absurdišku įstatymu ir tokiais seimo nariais, kaip Petras Gražulis, užkertame kelius bet kokioms ateities perspektyvomis.
Į mano jau paminėtą, rėkaujantį ir besiplūstantį veikėją, ypatingai atkreipiau dėmesį dar prieš įvykstant pirmosioms homoseksualų eitynėms, 2010 metais. Vienos iš televizijos laidų metu šis veikėjas, besispjaudydamas ir beprakaituodamas, aiškino jog homoseksualumas yra virusas ir bet kokia tolerancija vienalytei meilei, jo nuomone, tik kenkia Lietuvos gerovei. Petras Gražulis lyg poterius žarstė citatas iš Konstitucijos ir Biblijos, lyg tai būtų kertiniai akmenys vykstančioje diskusijoje, visiškai ignoruodamas faktus, jog konstitucijos pataisos yra priimamos reguliariai, o biblija neturėtų turėti įtakos argumentuojant ir priimant svarbius šaliai sprendimus, kadangi Lietuva valstybinės religijos neturi. Vėliau sekė Petro Gražulio groteskiškas pasirodymas pačiose homoseksualų eitynėse, kuomet jis nesislapstydamas nuo televizijos kamerų, laužė tvoras, negerbė policijos pareigūnų darbo ir viešai, necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo mūsų šalies piliečius, dalyvavusius renginyje. Taipogi, nereiktų pamiršti kokį šou Gražulis sukėlė per 2012 m. gegužės 17 d. vykusią konferenciją, skirtą Tarptautinei dienai prieš homofobiją, kurioje dalyvavo ir Nyderlandų ambasadorius ir JAV ambasados darbuotojas, įvairių žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai bei kiti užsienio svečiai, prilygindamas homoseksualumą nekrofilijai, zoofilijai, kleptomanijai ir narkomanijai bei reikalaudamas visus gėjus ir ambasadorius išvyti iš Lietuvos. Pats Gražulis, matyt labai didžiavosi savo drąsa, deja, šitaip besielgdamas seimo narys Petras Gražulis tik parodė savo neišprusimą svarstomu klausimu ir užtraukė gėdą mūsų šalies gyventojams tarptautinės konferencijos metu.

Grįžtant prie antradienį svarstyto įstatymo reikėtų prisiminti, jog prieš porą mėnesių homofobiškas įstatymas buvo priimtas ir mūsų kaimyninėje Rusijoje. Man pačiai teko sudalyvauti proteste, kuris vyko Putino vizito į Amsterdamą metu. Daugiau nei trys tūkstančiai žmonių susirinko prie Amsterdamo laivybos istorijos muziejaus pareikšti savo nuomonę apie netolerantišką Putino politiką ir palaikyti homoseksualus, kovojančius už savo teises Rusijoje. Tikriausiai visiems aišku, jog meile Putinui ir noru užmegzti ryšius su Rusija nespinduliavo nei vienas iš susirinkusiųjų. Tad belieka tik patiems savęs paklausti ar ir mes norime turėti tokį įvaizdį Europoje? Ar norime jog mūsų šalies politikai nuvykę į užsienio valstybės tartis dėl bendradarbiavimo sulauktų protestų ir nušvilpimų? Kodėl leidžiame tokiems homofobiškiems išsišokėliams griauti gražią Lietuvos ateitį?

Nereikia manyti, jog Petras Gražulis mano kritikos sulaukia tik dėl skirtingos nei mano nuomonės reiškimo. Tiesiog aš niekaip negaliu suvokti, kodėl šis veikėjas vis dar yra toleruojamas kitų seimo narių ir Lietuvos piliečių? Nuolatiniai įstatymų nepaisymai, kolegų įžeidinėjimai, seksistiški pasisakymai, smurto šeimoje tolerancija. Nejaugi tikrai kam nors atrodo, jog Petras Gražulis atstovauja darnaus ir dorovingo piliečio įvaizdį? Ar kas nors pats norėtumėte tokio šeimos nario? Tad, brangūs tautiečiai, belieka TIK nuspręsti, ar leisime Lietuvai būti tolerantiška ir europietiška valstybe, ar ir toliau tyliai nuleidę galvas leisime Gražuliui niekinti mūsų šalies vardą?

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Be temos

Mano darbas fcontest konkursui

parašė: baranauskaite · 2011-12-01 · Nėra komentarų

butu smagu, jei paspaustumete ‘LIKE’

http://www.fcontest.com/photo/get/8969/oh-show-me-the-way-to-the-next-whiskey-bar/

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Be temos

Mano darbas skirtas ”Campus movie fest”

parašė: baranauskaite · 2011-11-27 · Nėra komentarų

http://www.youtube.com/watch?v=YUX8UMwT8fg&feature=related

People used to ask me if i cried when she left. I never answered, just closed my eyes. But I remember that day as it was yesterday. That was the day I cried like a baby.
We tend to forget people who are around us until we loose them.
Created by Kotryna Bass at University of Sussex in 2011 as part of Campus MovieFest, the world’s largest student film festival.

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Be temos
Temos: , , , ,

Apie bites

parašė: baranauskaite · 2011-03-28 · 2 komentarai

Šiandien nusprendžiau, jog auginsiu bites. Ir kandžios jos storas kaimynės Ženkos šlaunis. Ir keiksis Ženka kas rytą išėjus rūkyti savo kontrabandinių “West” cigarečių, kurių nuorūkas valgys mano šuo ir į nosis kaišiosis vaikai. Jos sukandžiotos šlaunys bus savotiškas kerštas. Tada ženka neišvirs kavos savo vyrui, o jis susinervinęs negebės užkurti savojo Volkswagen ir užeis pas mane pasiskolinti tų keistų laidų, automobilio varikliui užkurti. Aš apsimesiu, jog jų ieškau. Nors niekada net jų pavadinimo atsiminti negebėjau. Dar vėliau galbūt prisiminsiu, jog niekada negebėjau ir teisių išsilaikyti o ir pačio automobilio, tikriausiai, neturiu. Ūsuotas kaimynės vyras atsidus ir norės eiti iš kur atėjęs, bet aš kaip kompensaciją jam pasiūlysiu šlakelį amareto. Jis, žinoma, sutiks, supratęs jog į darbą vistiek veluos, o ir pas žmoną grįžti noras nebus atsiradęs. Aš aprodysiu jam savo namus ir išgydysiu žaizdas atsiduodama ant mano virtuvės stalo, per kurį puikiai matyti mūsų bendras kiemas. Ir tai bus savotiškas kerštas. Ženkos vyras vis dažniau užeis pas mane pasiskolinti laidų, kurių pavadinimo daugiau niekada nepaminės, o aš jo taip ir neišmoksiu. Ženka ir toliau kas rytą mėtys savo “West” nuorūkas, kurių vis daugės ir daugės. Kol vieną dieną sprogsim.

Rodyk draugams

→ 2 komentaraiKategorijos: Be temos

Laiškai namo.

parašė: baranauskaite · 2010-12-26 · Nėra komentarų

-Aš retai kada nusidedu, mama. O kai nusidedu, degu iki pelenų.

Keistas dalykas, mama, kad dažniau degu dėl kitų. Ir širdį skauda. Ir kepenis. Ir plaučius.

Keistas pasaulis, mama, nes rušiuoju butelius, silkės likučius, šukes ir nuorūkas, o pati, sako, esu neperdirbima. Ir guliu tamsiausiam kambario kampe, ir laukiu, kol kam nors manęs prisireiks, kol suluš naujas žaislas, nes geri daiktai yra vertingi. O sena meilė nerudija.

Ir mama, aš sakiau, kad nesiskųsiu ir neverksiu naktim į pagalvę, bet nelabai kas yra daryti, kai šitaip šalta.

Ir aš retai kada keikiuosi, mama. Bet jei jau keikiuosi, tai visu garsu.

Nes mano namuose tamsu ir liūdna ir dar kalėdom gavau anglių. Blet.

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Be temos

Apie pažadus

parašė: baranauskaite · 2010-09-30 · 1 komentaras

Atsimenu žadėjau, kad niekada nebūsime nusivylusi darbo klasė, prasti tėvai, nelaimingi alkoholikai ir netalentingi poetai.  O tu priekaištavai, kad nemoku pildyti pažadų, užsirišdavai kaklaraištį ir įsimetęs į odinį tėvo jaunystės portfelį tuščią piniginę uždarydavai duris man prieš nosį. Kai tavęs nebūdavo aš lygiai taip pat kaip ir dabar rašydavau apie savo pažadus,  kurie niekada taip ir tikriausiai neišlipo iš fantazijų rėmų. Net jei ir būdavai mintyse kurdavau naujus tekstus, kurie niekuo nesusiję su mumis. Nes kartais nori apsimesti kažkuo geresniu nei esi, todėl susikuri gyvenimą, kuris iš tiesų net nėra tavo.

Gal būt ir dėl to niekada neskaitydavai mano tekstų. Tik permesdavai akimis ir supykdavai,kai pridarydavau gramatinių klaidų. Taip darydavo ir mano mama, liepdavusi ištaisyti net gimtadieninius sveikinimus. Tada ant jos supykdavau ir pasižadėdavau daugiau niekad nieko nebedovanoti. Tik kaip jau sakiau- pažadų niekada netesėjau. Tik šita situacija kita. Nemanau, kad kadanors rašiau tau norėdama pasveikinti. Greičiau jau priminti, kad reikėtų sveikinti mane. O tu vistiek taisydavai gramatines klaidas ir niekada nesuprasdavai, jog priekaištauju.

Tiesa, ir to niekada daryti nemokėjau. Už tai raudojimo ir sienų daužymo čempionate tikriausiai būčiau lyderė. O tu visas švariai nusiskutęs ir tepalu kvepiančiais batais keikdavaisi, kai rasdavai mane ryte virtuvėje vietoj kavos geriančią degtinę. Ir dar sakei, kad žadėjau daugiau taip nedaryti. O aš atsakydavau, kad nemėgstu pažadų. Tada trinktelėdavo durys, prabusdavo kaimynai, užsivesdavo automobilio variklis, o aš nurijusi paskutinį gurkšnį rėkdavau, kad myliu.

Rodyk draugams

→ 1 komentarasKategorijos: Be temos

O rytoj vėl reikės gyventi

parašė: baranauskaite · 2010-09-24 · 175 komentarai

Turi būti velniškai geras bėgikas, kad pabėgtum nuo to, ko niekada nenorėjai. Turi būti velniškai geras filosofas, kad suprastum, nuo ko nori bėgti. Ir net ir įvykdžius šiuos faktorius niekada nebūsi įvertintas kaip Gagarinas ar Jėzus Kristus. Geriausiu atveju, pabėgsi nuo tų, kurie stebi tavo sunkius įsibegėjimus ar godžiai rija kiekvieną kliūties prilietimą. Ir tai jie, velnias, dažnas su žiūronais.

Dar sakoma, sunku bėgti su svoriu. Todėl net iš kiekvienos šnervės reikia visus plaukus išpešti, kad neapturėtum papildomo krūvio. Tik kartais pincetas smarkiai žeidžia vyriškumą. Ir kartais moterys dailesnės su sidabro gramais puošiančiais dekoltė. Taigi, visko nepaliksi. Visko nepasineši.

Aviakompanijoms irgi nepatinka svoris. Batus ir šnapso butelį įsidėti leistina. O peilio akims badyti- ne.  Net ir tada jei gydytojo diagnozė aiški- sociopatas. Todėl ir stovi metro kampe, eini tamsiausiais skverais, bendrauji su bjauriausiais žmonėm, dirbi šūdiniausią darbą pačiame pavojingiausiame mieste ir dulkini kvailiausias moteris. Ir tik tam, kad niekas nematytų. Ir tik todėl, kad vis tik neakli.

Būtinų darbų sąrašas ateičiai:

Daugiau skaityti.

Daugiau mylėti.

Daugiau norėti.

Daugiau daryti.

Rodyk draugams

→ 175 komentaraiKategorijos: Be temos

Galų gale, palikim, kaip buvę

parašė: baranauskaite · 2010-04-06 · 1 komentaras

-Tu negalėsi. Nes kai išeini, tai niekas nebebūna kaip buvo. Net mano ranka vidinėje tavo šlaunies pusėje tada gali pasirodyti kažkokia šalta ir vangi. Ir kad ir kaip aš bandyčiau, kad ir kai stengčiausi ją vėl paimti vyriškai ir užtikrintai, tavo įsišaknijusi šizofrenijos palydovė tau įkals į galvą, kad kažkas ne taip ir nebe ten.

-Galėsiu, negalėsiu

norėsiu nenorėsiu,

Galų gale koks gi skirtumas

su kuo

miegu

geriu

ar šoku.

Ir čia velniškai tamsu, Džekai.

Velniškai tamsu.

Jeigu kadanors apibūdinčiau tamsą, kurioje nebematau, kaip trauki cigaretes iš mano kišenes, tai dabartinė tamsa būtų lyg juodai užpilta.

Ir aš gal net visai norėčiau, kad tau rūpėtų

su kuo

miegu

geriu

ar šoku.

Ir mūsų namuose tada būtų šviesiau.

Aš praverčiau tas sunkias užuolaidas, kurias mudviem pasiuvo tavo giminaitė didelėmis krūtimis ir be vardo.

Ir gal ne taip jau čia ir tamsu

būtų. Kaip buvę.

po kulką į galvas tiem, kas nemoka šokti

po kulką į galvas tiem, kas nemoka šokti

Rodyk draugams

→ 1 komentarasKategorijos: Be temos
Temos: , , , , ,

Kol girdi, tol esu

parašė: baranauskaite · 2010-03-07 · 1 komentaras

Atsimenu, rytais dažnai prašydavai neišeiti tau nieko nepasakius. O aš taip pat dažnai ir išeidavau. Tyla dažniausiai reikšdavo tai, kad sugrįžti būdavo neprivalu. Dėkodavau dievui, jei leisdamasi laiptais nesukaukšėdavau batų kulniukais ir naiviai tikėjau, kad pabudęs pamirši jog išvis turėjau čia būti. Kitą naktį miegodavai apsikabinęs amerikietiško viskio butelį ir galvodavai, kad kažkas ne taip, bet niekaip nesuprasdavai kas. Su kiekvienu gurkšniu ta tuštuma vis mažėdavo, kol galiausiai vėl užmigdavai. Ir tai kartodavosi. Kartodavosi tol, kol susikaupęs išdrįsdavai nusileisti laiptais ir išeiti į gatvę. Užeidavai į barą esantį miesto centre ir ten vėl rasdavai mane. Pasiūlydavai išgerti viskio tavo bute, o aš sutikdavau svajodama apie pasikeitimus ir gyvenimo idilę. Su pirmaisiais trim atodūsiais sugalvodavau, kaip atrodysime po dešimties metų. Su paskutiniais- vėl pamiršdavau tavo vardą.

u don't have to wear that dress tonight

u don

Rodyk draugams

→ 1 komentarasKategorijos: Be temos
Temos:

šiek tiek pozityvo krizės nukamuotai tautai

parašė: baranauskaite · 2010-01-07 · Nėra komentarų

Kol tuščių piniginių gaivališko balso vedami mūsų piliečiai kariasi, keikiasi, žudo ir vogia, aš sedėdama su suplyšusia puskojne klausiu: o kas iš to?

Šis tekstas nemoralizuoti ar patarti, šis tekstas apie mane ir labai asmeniškas, šis tekstas nenumaus kilpos nuo kaklo nei vienam tautiečiui ir neprimes skaitytojams į sąskaitą daukantų ir basanavičių.

Atsimenu, kai buvau ketverių, penkerių metai, tėvai labai rūpindavosi mano sveikata, baltais dantimis ir, apskritai, skiepijo manyje sveiką mitybą. Galbūt dėl to “kramtoškių” ir “coca-colų” savo vaikystėje neprisimenu. Tam būdavo skirti gimtadieniai, kurių laukdavau kaip išganymo, o ir tie, bjaurybės, vieną kartą metuose. Ir to pasekoje… To pasekoje turėjau nuostabiausią vaikystę, kokią begali turėti vaikas. Kartais gurgiančiu pilvu ir purvinais delnais trūnydavau močiutės kieme ant tvoros su dar penkiolika, tokių kaip aš. O būtumėt matę pardavėjos veidą, kai savo taupytais baltais centais pirkau savo Barbei dukrą. O būtumėt ir mano veidą matę dvi savaites iki ir dvi po šio puikaus sandorio. Dar turėjome bute čiuožyklą, kurią atidarydavom tėvam esant darbe, vietoj pačiūžų nuomavę vilnones kojnes, o vietoj ledo naudoję parketą smulkiai pabarstytą cukrumi… Atvirai pasakius, daug ko neprisimenu. Tik daug šypsodavausi. Net be “kramtūškės” daug šypsodavausi…

Kai atėjo tas metas, jog bernai pasidarė įdomesni už visas cukrines čiuožyklas ir barbes, ėmiau matyti pasaulį kitaip. Tiksliau, ėmiau daugiau stebėti. Sakė šalis patyrė šiokį tokį suklėstėjimą tuo metu, tad man visai patiko tuo džiaugtis, o mandresniem ipod’ai puikiai tiko riešutams skaldyti, o nauji automobiliai- grioviais važinėti, siųsti buvusias puikiais tarybines moteris n**** ir pirkti. Pirkti. Atsipirkti už prarastą laiką. Už laiką, kai pirkti nebūta už ką, nors, realiai, gal ir nenorėta.

Dabar, bernai vis dar įdomesni, iš tiesų, ir už visą šitą ekonomiką. Nors tiesiogiai jaučiuosi marazmo paliesta. Bankomato ekranas pergalingai rodo man nuliukus, norėdamas ir mano pražūties. O aš šyptėliu ir sakau- “sporinam“, kad nebijau!

Viskas dar prieš akis, pabadaukim, paverkim, pasibėdavokim, bet išlikim. Iki paskutiniųjų, davai?

p.s. Spėkit, kas visada, ankščiau ar vėliau, ateina po audros?

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Be temos
Temos: , , ,