apnuoginti mano drugeliai

butu smagu, jei paspaustumete ‘LIKE’

http://www.fcontest.com/photo/get/8969/oh-show-me-the-way-to-the-next-whiskey-bar/

http://www.youtube.com/watch?v=YUX8UMwT8fg&feature=related

People used to ask me if i cried when she left. I never answered, just closed my eyes. But I remember that day as it was yesterday. That was the day I cried like a baby.
We tend to forget people who are around us until we loose them.
Created by Kotryna Bass at University of Sussex in 2011 as part of Campus MovieFest, the world’s largest student film festival.

Šiandien nusprendžiau, jog auginsiu bites. Ir kandžios jos storas kaimynės Ženkos šlaunis. Ir keiksis Ženka kas rytą išėjus rūkyti savo kontrabandinių “West” cigarečių, kurių nuorūkas valgys mano šuo ir į nosis kaišiosis vaikai. Jos sukandžiotos šlaunys bus savotiškas kerštas. Tada ženka neišvirs kavos savo vyrui, o jis susinervinęs negebės užkurti savojo Volkswagen ir užeis pas mane pasiskolinti tų keistų laidų, automobilio varikliui užkurti. Aš apsimesiu, jog jų ieškau. Nors niekada net jų pavadinimo atsiminti negebėjau. Dar vėliau galbūt prisiminsiu, jog niekada negebėjau ir teisių išsilaikyti o ir pačio automobilio, tikriausiai, neturiu. Ūsuotas kaimynės vyras atsidus ir norės eiti iš kur atėjęs, bet aš kaip kompensaciją jam pasiūlysiu šlakelį amareto. Jis, žinoma, sutiks, supratęs jog į darbą vistiek veluos, o ir pas žmoną grįžti noras nebus atsiradęs. Aš aprodysiu jam savo namus ir išgydysiu žaizdas atsiduodama ant mano virtuvės stalo, per kurį puikiai matyti mūsų bendras kiemas. Ir tai bus savotiškas kerštas. Ženkos vyras vis dažniau užeis pas mane pasiskolinti laidų, kurių pavadinimo daugiau niekada nepaminės, o aš jo taip ir neišmoksiu. Ženka ir toliau kas rytą mėtys savo “West” nuorūkas, kurių vis daugės ir daugės. Kol vieną dieną sprogsim.

-Aš retai kada nusidedu, mama. O kai nusidedu, degu iki pelenų.

Keistas dalykas, mama, kad dažniau degu dėl kitų. Ir širdį skauda. Ir kepenis. Ir plaučius.

Keistas pasaulis, mama, nes rušiuoju butelius, silkės likučius, šukes ir nuorūkas, o pati, sako, esu neperdirbima. Ir guliu tamsiausiam kambario kampe, ir laukiu, kol kam nors manęs prisireiks, kol suluš naujas žaislas, nes geri daiktai yra vertingi. O sena meilė nerudija.

Ir mama, aš sakiau, kad nesiskųsiu ir neverksiu naktim į pagalvę, bet nelabai kas yra daryti, kai šitaip šalta.

Ir aš retai kada keikiuosi, mama. Bet jei jau keikiuosi, tai visu garsu.

Nes mano namuose tamsu ir liūdna ir dar kalėdom gavau anglių. Blet.

Atsimenu žadėjau, kad niekada nebūsime nusivylusi darbo klasė, prasti tėvai, nelaimingi alkoholikai ir netalentingi poetai.  O tu priekaištavai, kad nemoku pildyti pažadų, užsirišdavai kaklaraištį ir įsimetęs į odinį tėvo jaunystės portfelį tuščią piniginę uždarydavai duris man prieš nosį. Kai tavęs nebūdavo aš lygiai taip pat kaip ir dabar rašydavau apie savo pažadus,  kurie niekada taip ir tikriausiai neišlipo iš fantazijų rėmų. Net jei ir būdavai mintyse kurdavau naujus tekstus, kurie niekuo nesusiję su mumis. Nes kartais nori apsimesti kažkuo geresniu nei esi, todėl susikuri gyvenimą, kuris iš tiesų net nėra tavo.

Gal būt ir dėl to niekada neskaitydavai mano tekstų. Tik permesdavai akimis ir supykdavai,kai pridarydavau gramatinių klaidų. Taip darydavo ir mano mama, liepdavusi ištaisyti net gimtadieninius sveikinimus. Tada ant jos supykdavau ir pasižadėdavau daugiau niekad nieko nebedovanoti. Tik kaip jau sakiau- pažadų niekada netesėjau. Tik šita situacija kita. Nemanau, kad kadanors rašiau tau norėdama pasveikinti. Greičiau jau priminti, kad reikėtų sveikinti mane. O tu vistiek taisydavai gramatines klaidas ir niekada nesuprasdavai, jog priekaištauju.

Tiesa, ir to niekada daryti nemokėjau. Už tai raudojimo ir sienų daužymo čempionate tikriausiai būčiau lyderė. O tu visas švariai nusiskutęs ir tepalu kvepiančiais batais keikdavaisi, kai rasdavai mane ryte virtuvėje vietoj kavos geriančią degtinę. Ir dar sakei, kad žadėjau daugiau taip nedaryti. O aš atsakydavau, kad nemėgstu pažadų. Tada trinktelėdavo durys, prabusdavo kaimynai, užsivesdavo automobilio variklis, o aš nurijusi paskutinį gurkšnį rėkdavau, kad myliu.

Turi būti velniškai geras bėgikas, kad pabėgtum nuo to, ko niekada nenorėjai. Turi būti velniškai geras filosofas, kad suprastum, nuo ko nori bėgti. Ir net ir įvykdžius šiuos faktorius niekada nebūsi įvertintas kaip Gagarinas ar Jėzus Kristus. Geriausiu atveju, pabėgsi nuo tų, kurie stebi tavo sunkius įsibegėjimus ar godžiai rija kiekvieną kliūties prilietimą. Ir tai jie, velnias, dažnas su žiūronais.

Dar sakoma, sunku bėgti su svoriu. Todėl net iš kiekvienos šnervės reikia visus plaukus išpešti, kad neapturėtum papildomo krūvio. Tik kartais pincetas smarkiai žeidžia vyriškumą. Ir kartais moterys dailesnės su sidabro gramais puošiančiais dekoltė. Taigi, visko nepaliksi. Visko nepasineši.

Aviakompanijoms irgi nepatinka svoris. Batus ir šnapso butelį įsidėti leistina. O peilio akims badyti- ne.  Net ir tada jei gydytojo diagnozė aiški- sociopatas. Todėl ir stovi metro kampe, eini tamsiausiais skverais, bendrauji su bjauriausiais žmonėm, dirbi šūdiniausią darbą pačiame pavojingiausiame mieste ir dulkini kvailiausias moteris. Ir tik tam, kad niekas nematytų. Ir tik todėl, kad vis tik neakli.

Būtinų darbų sąrašas ateičiai:

Daugiau skaityti.

Daugiau mylėti.

Daugiau norėti.

Daugiau daryti.

-Tu negalėsi. Nes kai išeini, tai niekas nebebūna kaip buvo. Net mano ranka vidinėje tavo šlaunies pusėje tada gali pasirodyti kažkokia šalta ir vangi. Ir kad ir kaip aš bandyčiau, kad ir kai stengčiausi ją vėl paimti vyriškai ir užtikrintai, tavo įsišaknijusi šizofrenijos palydovė tau įkals į galvą, kad kažkas ne taip ir nebe ten.

-Galėsiu, negalėsiu

norėsiu nenorėsiu,

Galų gale koks gi skirtumas

su kuo

miegu

geriu

ar šoku.

Ir čia velniškai tamsu, Džekai.

Velniškai tamsu.

Jeigu kadanors apibūdinčiau tamsą, kurioje nebematau, kaip trauki cigaretes iš mano kišenes, tai dabartinė tamsa būtų lyg juodai užpilta.

Ir aš gal net visai norėčiau, kad tau rūpėtų

su kuo

miegu

geriu

ar šoku.

Ir mūsų namuose tada būtų šviesiau.

Aš praverčiau tas sunkias užuolaidas, kurias mudviem pasiuvo tavo giminaitė didelėmis krūtimis ir be vardo.

Ir gal ne taip jau čia ir tamsu

būtų. Kaip buvę.

po kulką į galvas tiem, kas nemoka šokti

Atsimenu, rytais dažnai prašydavai neišeiti tau nieko nepasakius. O aš taip pat dažnai ir išeidavau. Tyla dažniausiai reikšdavo tai, kad sugrįžti būdavo neprivalu. Dėkodavau dievui, jei leisdamasi laiptais nesukaukšėdavau batų kulniukais ir naiviai tikėjau, kad pabudęs pamirši jog išvis turėjau čia būti. Kitą naktį miegodavai apsikabinęs amerikietiško viskio butelį ir galvodavai, kad kažkas ne taip, bet niekaip nesuprasdavai kas. Su kiekvienu gurkšniu ta tuštuma vis mažėdavo, kol galiausiai vėl užmigdavai. Ir tai kartodavosi. Kartodavosi tol, kol susikaupęs išdrįsdavai nusileisti laiptais ir išeiti į gatvę. Užeidavai į barą esantį miesto centre ir ten vėl rasdavai mane. Pasiūlydavai išgerti viskio tavo bute, o aš sutikdavau svajodama apie pasikeitimus ir gyvenimo idilę. Su pirmaisiais trim atodūsiais sugalvodavau, kaip atrodysime po dešimties metų. Su paskutiniais- vėl pamiršdavau tavo vardą.

u don

Kol tuščių piniginių gaivališko balso vedami mūsų piliečiai kariasi, keikiasi, žudo ir vogia, aš sedėdama su suplyšusia puskojne klausiu: o kas iš to?

Šis tekstas nemoralizuoti ar patarti, šis tekstas apie mane ir labai asmeniškas, šis tekstas nenumaus kilpos nuo kaklo nei vienam tautiečiui ir neprimes skaitytojams į sąskaitą daukantų ir basanavičių.

Atsimenu, kai buvau ketverių, penkerių metai, tėvai labai rūpindavosi mano sveikata, baltais dantimis ir, apskritai, skiepijo manyje sveiką mitybą. Galbūt dėl to “kramtoškių” ir “coca-colų” savo vaikystėje neprisimenu. Tam būdavo skirti gimtadieniai, kurių laukdavau kaip išganymo, o ir tie, bjaurybės, vieną kartą metuose. Ir to pasekoje… To pasekoje turėjau nuostabiausią vaikystę, kokią begali turėti vaikas. Kartais gurgiančiu pilvu ir purvinais delnais trūnydavau močiutės kieme ant tvoros su dar penkiolika, tokių kaip aš. O būtumėt matę pardavėjos veidą, kai savo taupytais baltais centais pirkau savo Barbei dukrą. O būtumėt ir mano veidą matę dvi savaites iki ir dvi po šio puikaus sandorio. Dar turėjome bute čiuožyklą, kurią atidarydavom tėvam esant darbe, vietoj pačiūžų nuomavę vilnones kojnes, o vietoj ledo naudoję parketą smulkiai pabarstytą cukrumi… Atvirai pasakius, daug ko neprisimenu. Tik daug šypsodavausi. Net be “kramtūškės” daug šypsodavausi…

Kai atėjo tas metas, jog bernai pasidarė įdomesni už visas cukrines čiuožyklas ir barbes, ėmiau matyti pasaulį kitaip. Tiksliau, ėmiau daugiau stebėti. Sakė šalis patyrė šiokį tokį suklėstėjimą tuo metu, tad man visai patiko tuo džiaugtis, o mandresniem ipod’ai puikiai tiko riešutams skaldyti, o nauji automobiliai- grioviais važinėti, siųsti buvusias puikiais tarybines moteris n**** ir pirkti. Pirkti. Atsipirkti už prarastą laiką. Už laiką, kai pirkti nebūta už ką, nors, realiai, gal ir nenorėta.

Dabar, bernai vis dar įdomesni, iš tiesų, ir už visą šitą ekonomiką. Nors tiesiogiai jaučiuosi marazmo paliesta. Bankomato ekranas pergalingai rodo man nuliukus, norėdamas ir mano pražūties. O aš šyptėliu ir sakau- “sporinam“, kad nebijau!

Viskas dar prieš akis, pabadaukim, paverkim, pasibėdavokim, bet išlikim. Iki paskutiniųjų, davai?

p.s. Spėkit, kas visada, ankščiau ar vėliau, ateina po audros?

,,Na, ir kurgi esat, kai jūsų labiausiai reikia?.”- eilinį sykį kalbuosi sedėdama viena kambaryje, šaukdamasi įkvėpimo įsivaizduojamų savo mūzų, kurios eilinį sykį kažkur ramiai snaudžia. Kaip Buda belaukdamas Nirvanos rymau žiūrėdama į vieną tašką laukdama šių dieviškų reiškinių. Išbuvus tokiame sąstingyje tokį laiko tarpą, kuriuo galėjau sugalvoti puikų planą dabartinei šalies ekonominei situacijai išspręsti, vistik bent jau užsirašau vardą ir pavardę. Puiki pradžia- pusė darbo. Galiausiai, kai smegenys vistik pradeda funkcionuoti ir egzistencialistiniai apmąstymai priveda mano mintis lyg to, kad sedėjimas ir žiūrėjimas į vieną tašką nepadės greičiau atsikratyti kurybinių kančių imu ieškoti išeities.

O išeičių esą įvairių, bet tai dar nereiškia, kad jos visos tinkamos. Kiekvienas nors šioks toks rašytojas- individualybė. Kaip ir kiekvienas mirtinas ligonis. Tad taip pat, kaip dajarėjos nepatartina gydyti laisvinamaisiais ar alkoholiko degtine, taip nepatartina ir įkvėpti svetimo įkvėpimo. Kiekvienas rašyti privalantis ar laisva valia pasirinkęs šį kelią žmogus turi rasti savus medikamentus, ar bent jau kažką, kas jam gerai užvožtų stovėdamas šalia. Man pačiai didžiausia mūza ankstyvoje paauglystėje buvo mama ir jos žodžiai “Neparašysi- neisi sekmadienį pas petriukus/jonukus ir marytes” kurie kartodavosi kas dieną po vakarinių žinių. Visiems gerai žinomas Balzakas plunksnos ėmėsi, nes reikėjo už kažką duonos nusipirkti. Lietuvaitė Salomėja Nėris “Poemą apie Staliną” sukūrė vedama politinės pareigos. Mokyklinė pareiga- aktuali kiekvienam kažkokį ateities tikslą turinčiam dvyliktokui. Liepta, vadinasi reikia. Neparašysiu dėl įkvėpimo praradimo- negi būsiu suprasta?

Nors kita vertus, jausmas, jog esi nesuprastas kartais visai nėra minusas. Atvirkščiai, maldaučiau, kad žmonės dažniau manęs nesuprastų. Pavyzdžiui, man visai nepriimtinas požiūris, kad Prunskienės rusiškosios pasrtijos tikslas - vėl aneksuoti Lietuvą, ar tai, kad savanoriškas darbas Afrikoje milžiniškas žmogaus pasiaukojimas. Ir kai kiti aplink ima šiepti savo dantis, kaip nevalgiusios hienos ir norėdami visiškai mane sutrinti į miltus ir parodyti, kad klystu - manyje kyla noras šiomis temomis kalbėti ir kalbėti, nes teisiai būti norisi, kaip ir norisi, kad kiti tikėtų tava tiesa. Ginčai- mano kofeinas naujiems apmąstymams ir idėjoms.

Visiškai priešingas būdas, nekenkiantis širdies darbui ir palaikantis normalų kraujo spaudimą- atsipalaidavimas. Bohema ir rašytojų lemtis rodosi neatsiejama nuo cigarečių dūmų ir vyno kvapo. Širvys, Čechovas, Li Bo - kūrybinės krizės kelyje keldavo taurelę. Keruakas, Bodleras- svaiginavosi narkotinėmis medžiagomis. Mano narkotikas- bendravimas. Niekas geriau negali pravalyti mano sudilusios sielos kaip susitikimas su draugais, su žmonėmis, kurie yra mano mūzos, geras pokalbis ar naujos pažintys, triukšmingi vakarėliai ar ramūs susitikimai namuose. Svarstymai, kodėl kaimynas gyvenantis dešinėje rytais bučiuoja savo žmoną, o gyvenantis kairėje- piktai tampo šunį už pavadėlio nerimąstingai timpčiodamas pavadėlį. Kodėl senelis vedė senelę, kodėl tėtis myli mamą, kodėl teta vieniša, bet laiminga, kodėl jie keikiasi, šypsosi, žudosi, gimsta… Žmonės yra tai, apie ką norisi rašyti.

O ir šiaip- visos problemos ir atsiranda tik tada, kai rašyti nesinori. Sunkiau tik sugalvoti, kaip padaryti nepatrauklią temą įdomia? Analizuojant kitų kūrėjų darbus reikia suprasti ne tik tai, ką jie parašė, bet ir tai kodėl ir apie ką kūrinys yra iš tiesų. Nežinosi, kaip Nėris kankinosi rašydama eilėraštį “Maironiui”, nesuprasi kodėl jis ją ,,mirdamas keikė”. Mačernio būties ieškojimas gali atrodyti padrikas, jei įsivaizduosi jį kaip eilinį vidurinio amžiaus poetą vis dar beviltiškai ieškantį gyvenimo pilnatvės. Aš visada už domėjimąsį. Neįdomių žmonių niekas neatsimena. Talentų pasaulyje daug, bet iškyla tik išskirtiniai. Gal iš pirmo žvilgsnio daugelis kūrinių gali atrodyti nuobodūs ir neverti dėmėsio, gali kilti abejonė, kodėl, apskritai, žmonės juos skaito lyg šių dienų, tačiau vistik jie kažko verti. Biografija, tuometinė šalies situacija, ligos, aplinka- visa ši informacija dažnai sudomina mane ir priverčia nešveisti privalomos literatūros saraše esančios knygos į tamsiausią kambario kampą.

Tamsiausiuose kampuose nereikia paslėpti ir savo idėjų ir minčių, jei niekaip nesigauna jų išdėstyti popieriaus lape. Viskas kadanors bus panaudota. Mūzos ateis pačios, kai jaus, kad yra reikalingos, tačiau pašaukti jas, galima ir netgi patartina. Reikia išmokti su jomis susidraugauti ir jas prisijaukinti.