BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apnuoginti mano drugeliai

Kaip prisišaukti mūzas?

parašė: baranauskaite · 2010-01-05 · 1 komentaras

,,Na, ir kurgi esat, kai jūsų labiausiai reikia?.”- eilinį sykį kalbuosi sedėdama viena kambaryje, šaukdamasi įkvėpimo įsivaizduojamų savo mūzų, kurios eilinį sykį kažkur ramiai snaudžia. Kaip Buda belaukdamas Nirvanos rymau žiūrėdama į vieną tašką laukdama šių dieviškų reiškinių. Išbuvus tokiame sąstingyje tokį laiko tarpą, kuriuo galėjau sugalvoti puikų planą dabartinei šalies ekonominei situacijai išspręsti, vistik bent jau užsirašau vardą ir pavardę. Puiki pradžia- pusė darbo. Galiausiai, kai smegenys vistik pradeda funkcionuoti ir egzistencialistiniai apmąstymai priveda mano mintis lyg to, kad sedėjimas ir žiūrėjimas į vieną tašką nepadės greičiau atsikratyti kurybinių kančių imu ieškoti išeities.

O išeičių esą įvairių, bet tai dar nereiškia, kad jos visos tinkamos. Kiekvienas nors šioks toks rašytojas- individualybė. Kaip ir kiekvienas mirtinas ligonis. Tad taip pat, kaip dajarėjos nepatartina gydyti laisvinamaisiais ar alkoholiko degtine, taip nepatartina ir įkvėpti svetimo įkvėpimo. Kiekvienas rašyti privalantis ar laisva valia pasirinkęs šį kelią žmogus turi rasti savus medikamentus, ar bent jau kažką, kas jam gerai užvožtų stovėdamas šalia. Man pačiai didžiausia mūza ankstyvoje paauglystėje buvo mama ir jos žodžiai “Neparašysi- neisi sekmadienį pas petriukus/jonukus ir marytes” kurie kartodavosi kas dieną po vakarinių žinių. Visiems gerai žinomas Balzakas plunksnos ėmėsi, nes reikėjo už kažką duonos nusipirkti. Lietuvaitė Salomėja Nėris “Poemą apie Staliną” sukūrė vedama politinės pareigos. Mokyklinė pareiga- aktuali kiekvienam kažkokį ateities tikslą turinčiam dvyliktokui. Liepta, vadinasi reikia. Neparašysiu dėl įkvėpimo praradimo- negi būsiu suprasta?

Nors kita vertus, jausmas, jog esi nesuprastas kartais visai nėra minusas. Atvirkščiai, maldaučiau, kad žmonės dažniau manęs nesuprastų. Pavyzdžiui, man visai nepriimtinas požiūris, kad Prunskienės rusiškosios pasrtijos tikslas - vėl aneksuoti Lietuvą, ar tai, kad savanoriškas darbas Afrikoje milžiniškas žmogaus pasiaukojimas. Ir kai kiti aplink ima šiepti savo dantis, kaip nevalgiusios hienos ir norėdami visiškai mane sutrinti į miltus ir parodyti, kad klystu - manyje kyla noras šiomis temomis kalbėti ir kalbėti, nes teisiai būti norisi, kaip ir norisi, kad kiti tikėtų tava tiesa. Ginčai- mano kofeinas naujiems apmąstymams ir idėjoms.

Visiškai priešingas būdas, nekenkiantis širdies darbui ir palaikantis normalų kraujo spaudimą- atsipalaidavimas. Bohema ir rašytojų lemtis rodosi neatsiejama nuo cigarečių dūmų ir vyno kvapo. Širvys, Čechovas, Li Bo - kūrybinės krizės kelyje keldavo taurelę. Keruakas, Bodleras- svaiginavosi narkotinėmis medžiagomis. Mano narkotikas- bendravimas. Niekas geriau negali pravalyti mano sudilusios sielos kaip susitikimas su draugais, su žmonėmis, kurie yra mano mūzos, geras pokalbis ar naujos pažintys, triukšmingi vakarėliai ar ramūs susitikimai namuose. Svarstymai, kodėl kaimynas gyvenantis dešinėje rytais bučiuoja savo žmoną, o gyvenantis kairėje- piktai tampo šunį už pavadėlio nerimąstingai timpčiodamas pavadėlį. Kodėl senelis vedė senelę, kodėl tėtis myli mamą, kodėl teta vieniša, bet laiminga, kodėl jie keikiasi, šypsosi, žudosi, gimsta… Žmonės yra tai, apie ką norisi rašyti.

O ir šiaip- visos problemos ir atsiranda tik tada, kai rašyti nesinori. Sunkiau tik sugalvoti, kaip padaryti nepatrauklią temą įdomia? Analizuojant kitų kūrėjų darbus reikia suprasti ne tik tai, ką jie parašė, bet ir tai kodėl ir apie ką kūrinys yra iš tiesų. Nežinosi, kaip Nėris kankinosi rašydama eilėraštį “Maironiui”, nesuprasi kodėl jis ją ,,mirdamas keikė”. Mačernio būties ieškojimas gali atrodyti padrikas, jei įsivaizduosi jį kaip eilinį vidurinio amžiaus poetą vis dar beviltiškai ieškantį gyvenimo pilnatvės. Aš visada už domėjimąsį. Neįdomių žmonių niekas neatsimena. Talentų pasaulyje daug, bet iškyla tik išskirtiniai. Gal iš pirmo žvilgsnio daugelis kūrinių gali atrodyti nuobodūs ir neverti dėmėsio, gali kilti abejonė, kodėl, apskritai, žmonės juos skaito lyg šių dienų, tačiau vistik jie kažko verti. Biografija, tuometinė šalies situacija, ligos, aplinka- visa ši informacija dažnai sudomina mane ir priverčia nešveisti privalomos literatūros saraše esančios knygos į tamsiausią kambario kampą.

Tamsiausiuose kampuose nereikia paslėpti ir savo idėjų ir minčių, jei niekaip nesigauna jų išdėstyti popieriaus lape. Viskas kadanors bus panaudota. Mūzos ateis pačios, kai jaus, kad yra reikalingos, tačiau pašaukti jas, galima ir netgi patartina. Reikia išmokti su jomis susidraugauti ir jas prisijaukinti.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Kategorijos: Be temos
žymės: , , ,



1 komentaras ↓

palikti komentarą